Ką bendro turi varškė ir poezija?

Šiaurės licėjaus penktokai šįkart literatūros pamokoje pasinėrė į labai neįprastą tyrinėjimą, kuomet poeziją pažino per… varškę. Taip, tą pačią, baltą, minkštą, skanią varškę, kurią kas nors deda į blynus, o mes į kūrybinį procesą.

Šios pamokos tikslas buvo ne tik išmokti atpažinti menines kalbos priemones, metaforas ar perkeltines reikšmes, bet ir patirti kūrybą gyvai, įtraukiant visus pojūčius.

Mokiniai ne tik kūrė poeziją, bet ir analizavo literatūros humoristo Juozo Erlicko eilėraštį apie varškę, lygino jį su savo tekstais, kalbėjosi apie kalbos žaismę, ritmą, žodžio jėgą. Tam, kad išlaikytume dėmesį ir pamoka įgautų dinamikos, pasitelkėme ir sensorines priemones – stebėjome, ragavome, uostėme varškę, o tada kūrėme.

Penktokų įžvalgos paprastos, bet stebėtinai taiklios:
„Varškė balta, kaip ir popieriaus lapas, kuriame poetas rašo eiles.“
„Varškė turi baltymų – tai statybinė ląstelių medžiaga, o poezija „stato” žmogaus dvasinį pasaulį.“
„Kaip varškę sudaro grūdeliai, taip eilėraštį sudaro meninės raiškos priemonės.“
„Varškę, kaip ir poeziją, galima ragauti, skanauti, jausti alkį.“

Ši netradicinė pamoka yra puikus pavyzdys, kaip fenomenais grįstas ugdymas leidžia vaikams patirti literatūrą per jusles, juoką ir smalsumą. Kūrybiškumas, kritinis mąstymas, savęs ir pasaulio pažinimas – tai ne atskiri tikslai, o nuolat tarpusavyje susipinančios vertybės mūsų ugdymo procese.

Dėkojame lietuvių kalbos mokytojai Akvilei Kazlauskienei už šią žaismingą, bet tuo pačiu ir prasmingą pamoką. Ji dar kartą parodė, kad mokymasis gali būti ne tik įdomus, bet ir skanus.